Rimas Uzgiris

Foto © Aistė Jurė, 2014

Laikai pasikeitė. Taip jie man aiškino. Kai buvau pakviestas ten pirmąkart, 2012 metų rudenį, kaip svečias iš Jungtinių Valstijų. (Aš taip ir neišvykau.) Taip, pasakojo jie man. Pašėlę laikai baigėsi. Poetai dabar blaivesni, rimtesni. Svečiai gauna daugiau dėmesio. Niekas nebeišsikasa duobės ir nestypso ten. Niekas nebeiškrenta per „Širdelės“ bokštelio langą. (Niekas nesusižeidė.) Niekas nebesiiria girtas į ežero vidurį ir neskaito poezijos žuvims. Niekas nešika ant viešbučio kambario grindų. Na, manau, tai šaunu ir nuostabu. Tik kad niekas ir nebesėdi „Širdelėje“. Ji uždaryta. Niekas nerėkia: „Kokį čia šūdą skaitai?!“ per skaitymus medžiu išmuštoje Bubilo salėje. Nes ji taip pat uždaryta. Viskas keičiasi. Dabar vyksta vidurnakčio skaitymai prie laužo. Dabar vyksta skaitymai Jonyno galerijoje, kur poetai skaito po savo ir kieno nors kito eilėraštį. Dabar rengiamas audringas aukcionas, skirtas Ukrainai paremti. Dabar kasmet kviečiami poetai iš Ukrainos. Dabar vyksta karas. Kasmet vyksta ir diskoteka. Ir „Versopolio“ skaitymai. Tebevyksta ir didieji skaitymai vakare. Lietuvių poetų popietės skaitymai. Itin populiarūs ir anoniminių eilėraščių konkursai, nors jų žiuri atrodo pavargusi. (Rimtai, pernai jie nusprendė nerinkti pirmos vietos laimėtojo, nes nusprendė, kad visi eilėraščiai prasti.) Jaunųjų poetų skaitymai vis dar privilioja daugybę, kaip čia pasakius, jaunųjų poetų. Ir niekada netrūksta norinčių skaityti „Praviro mikrofono“ vakare. (Tiesa, klausytis jų nebūtina.) Kviesti poetai vis dar atvyksta. Kviesti poetai dabar geresni nei bet kada anksčiau. Nuo tada, kai 2012 metais pirmąkart lankiausi festivalyje, buvo atvykęs Nacionalinio knygų apdovanojimo laureatas, Pulitzerio premijos laureatas, T. S. Elioto premijos laureatai (du ar trys). Ir čia aš paminėjau tik angliškai rašančius poetus. Beje, ir lietuvių poetų anglų kalba smarkiai pagerėjo. Kadaise jie užsiėmė savo reikalais, o svečiai – savo. Lietuviai būna drovūs. Dabar jie kalbasi su svečiais atvirai, maišosi tarpusavy. Dabar festivalis atrodo europietiškas, o kadaise tai buvo lietuviška alternatyva sovietų valdžios mėgstamam „Poezijos pavasariui“. Taip, šį reikalą užkūrė saujelė antisovietiškai nusiteikusių poetų. Tai buvo vieta, kur lietuvių poetai keletą dienų galėjo pasinerti į poeziją ir pasijusti laisvi. (Na, patys suprantat, sukurti Rojaus sodą Bevaisėje vėlyvojo sovietmečio žemėje.) Dabar, žinoma, visi jaučiasi laisvi, nors daugumos tų poetų jau nebėra. Jų trūksta. (Ak, tie senieji jotvingiai!) Žmonės šneka, kad jie buvo kategoriški. Mėgo ginčytis. O dabar konferencijos nuobodžios. (Taip žmonės sako.) Dabar visi taip padoriai elgiasi. (Taip žmonės sako.) Gal tų konferencijų daugiau ir nebebus. Gal mes vėl išsikasime duobę ir joje stypsosime. Gal deklamuosime eilėraščius iš laivo, skęstančio ežere, kuris dabar taip iščiustytas miesto valdžios, kad jam praverstų girti poetai girtame laive. Taip, tai buvo girto laivo festivalis. Perkeltine prasme ir tebėra. Jis vis dar plaukia per tarptautinės poezijos jūrą. Kartais vandenys išties audringi. Kartais jie ramūs. Ak, kokių stebuklų yra matęs šis festivalis! Ir kokių dar pamatys... Tebūnie prakeikti, uždarinėjantys sales ir kavines. Mes plaukiojame poezijos vandenyse ir mes, poetai, sukiojame šturvalą (kaip pavyksta) ir semiame iš laivo vandenį, ir lopome bures, kai reikia. O laivas plaukia. Na, gerai, kartais būna akimirkų, pavyzdžiui, antrą ryto šeštadienio diskotekoje, kai viskas atrodo it „Medūzos plaustas“, bet pagalba visad netoliese, kaip ir paveiksle. Taip, iš tiesų. Pateka saulė ir mes, kaip visad, kėblinam į „Dainavą“, valgom kiaušinienę, dešreles, grikius ir pomidorus, geriam kavą, atrodom nusivarę, bet laimingi ar bent jau truputį patenkinti, žinodami, kad grįšime autobusu, mums smirdės iš burnų, bet važiuosime nusiteikę bičiuliškai, kol tikrasis pasaulis mūsų vėl neprarijo. O tada, žinoma, imsime kurti planus kitiems metams. (Nes visada yra kiti metai.) O kitais metais bus kažkas nauja ir kažkas sena, ir girtas laivas mūsų nepaleis, kad ir kokie blaivi mes būtume. 

Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas