Nuotraukos autor\u0117 Nijol\u0117 Latakien\u0117<\/p>\n\n\n\n
Jurga Tumasonyt\u0117 kalbina Gvid\u0105 Latak\u0105<\/strong><\/p>\n\n\n\n Kai susipa\u017einau su Gvidu Lataku, i\u0161syk pamaniau, kad b\u016btent taip tur\u0117t\u0173 atrodyti ra\u0161ytojas, kuris nevargsta su \u012fsisen\u0117jusiomis dvasin\u0117mis traumomis ir neu\u017esiima i\u0161pa\u017eintine poezija, savo tekstuose i\u0161ra\u0161ydamas visus skaudulius, neteisybes ir vidin\u0119 tams\u0105. Jis skaidrus, \u017eaismingas ir \u012ftaigus pasakorius, savo poezija nukeliantis \u012f keist\u0105 senovin\u012f pasaul\u012f, turint\u012f sav\u0105j\u012f logik\u0105 ir gravitacijos d\u0117snius. Apie savo paties am\u017eininkus, \u017eymius ir apdovanotus poetus, jis kart\u0105 man pasakojo: \u201eNebuvo man kada su savo karta \u012f\u0161okti \u012f poezij\u0105. Va, \u017ei\u016briu, mano kartos poetai prileido rietuves knyg\u0173, met\u0117 l\u0117bauti, surimt\u0117jo, dabar \u0161tai augina vaikus. O a\u0161, atvirk\u0161\u010diai, kai jie leido knygas, buvau u\u017esi\u0117m\u0119s namais, mokslais, vaikais\u2026\u201c Sveikinu su Jotvingi\u0173 premija \u2013 kokios mintys u\u017epl\u016bdo, kai su\u017einojote, kad b\u016bsite garbingas \u0161i\u0173 met\u0173 laureatas?<\/strong><\/p>\n\n\n\n D\u017eiaugsmas, kad svajon\u0117s pildosi. Kad jau u\u017eaugau, i\u0161augau i\u0161 nepasitik\u0117jimo savo j\u0117gel\u0117m mar\u0161kini\u0173. \u017dinote, kai esi v\u0117tytas m\u0117tytas, tai ir nesiver\u017ei \u012f pirmas eiles prie skan\u0117st\u0173, leidi kitiems b\u016bti vertesniais, geresniais, gabesniais. Paskui i\u0161 l\u0117to pradedi ir save realiai matyti tarp kit\u0173, kokioje ni\u0161oje esi, kokioje lentynoje.<\/p>\n\n\n\n Kaip manote, ar tebera\u0161ytum\u0117te taip pat, jei, pavyzd\u017eiui, gyvenime neb\u016btum\u0117te gav\u0119s apdovanojim\u0173, pasteb\u0117tas ir paskatintas? Ar ra\u0161ytojui, kad jis gal\u0117t\u0173 atsid\u0117j\u0119s kurti, \u012fvertinimai reikalingi?<\/strong><\/p>\n\n\n\n Klausiate, kaip mano stili\u0173 gal\u0117jo paveikti apdovanojimai? Pagerinti ra\u0161ymo stiliaus apdovanojimai negali, gali tik sustiprinti autoriaus savivert\u0119, kad jis dar ir kitiems \u012fdomus, kad ka\u017ekas skaito jo ra\u0161ymus, ne tik vienas kitas i\u0161 artimiausi\u0173j\u0173 rato. Atsakymas \u2013 bet kuriuo atveju vis tiek ra\u0161y\u010diau, kad tik id\u0117j\u0173 ir tem\u0173 netr\u016bkt\u0173. Ra\u0161au labiausiai sau, kai \u0161lifuoju kok\u012f tekst\u0105 ar papuo\u0161al\u0105, tai ir save tuo pa\u010diu \u0161lifuoju. Many\u010diau taip…<\/p>\n\n\n\n \u201ePoetiniam Druskinink\u0173 rudeniui\u201c jau trisde\u0161imt ketveri. Ar pamenate savo pirm\u0105j\u012f kart\u0105, kai atvykote \u012f festival\u012f? Kokie atsiminimai i\u0161 viso to i\u0161plaukia? Gal atmenate, kas tais metais gavo Jotvingio premij\u0105?<\/strong><\/p>\n\n\n\n Lengva prisiminti, kadangi t\u0173 pa\u010di\u0173 met\u0173 vasar\u0105 i\u0161leista mano pirmoji knyga \u201eKol i\u0161siris varniukai\u201c, buvo 2008-ieji, susipa\u017einau su kai kuriais \u0161auniaisiais PDR-o herojais, su kitais jau buvom susipa\u017ein\u0119, tuomet festivalyje liejosi nema\u017eai alu\u010dio ir kit\u0173 gaivi\u0173j\u0173 g\u0117rim\u0173, Jotvingio premij\u0105 gavo Aidas Mar\u010d\u0117nas, o Jaunojo Jotvingio \u2013 Dainius Gintalas. \u012esimin\u0117 labiau Gintalas su savo knyga \u201eBoa\u201c, jo eil\u0117ra\u0161\u010diai tuomet pa\u0161iurpino siautulingu konvulsyvumu, tai a\u0161 po to klausiau Dainiaus, ar ansai nebij\u0105s eil\u0117ra\u0161\u010di\u0173 i\u0161sipildymo \u2013 atsak\u0117, kad ne\u017eino. O a\u0161 ir dabar prisibijau paleisti savo teksteli\u0173 var\u017etus, nes eil\u0117ra\u0161\u010diai, ir tuo labiau \u2013 knygos, turi galios lemti autoriaus likim\u0105, ne tik atvirk\u010diai. Bet D. G. niekaip nepaveik\u0117 jo eil\u0117ra\u0161\u010di\u0173 \u017earnokai, jo gyvenimas plaukia gra\u017eia t\u0117kme, tai ir a\u010di\u016bdie, tai ir toliau taip irtis jam prieteli\u0161kai linkiu: klest\u0117k, miels Dainiau! Teisyb\u0117, tuomet dar susipa\u017einau su dviem \u0161auniais Utenos ra\u0161ytojais \u2013 Petru Panavu ir Vytautu Kaziela. Mudviem su Vytautu Stulpinu be\u017eengiant per kiem\u0105, pasivijo Liudvikas Jakimavi\u010dius, jis sp\u0117jo mane esant kunigu, sakiau, kad ne, esu trij\u0173 vaik\u0173 t\u0117vas, bet jam rod\u017eiausi kunigu ir viskas… O \u0161iaip PDR-o festivaliuose man patinka pamatyti kuo jaunimas dvesuoja, kuo klasikai gyvi. Daug ir visoki\u0173 kauk\u0173 i\u0161lenda i\u0161 pogrind\u017eio, su pintom barzdel\u0117m, margom kepur\u0117l\u0117m \u2013 baisiai \u012fdomu. Kornelijus visus suveizi kaip \u0161ventasai Druskonio Nepomukas, visi prie jo \u0161liejasi, nors vien\u0105 \u017eodel\u012f nori i\u0161girsti, patys k\u0105 pasakyti. Ir Zenonas ten ne k\u0105 ma\u017eiau \u0161ventas talismanas \u2013 klausia, kaip \u012fsik\u016br\u0117t, ar visa tenkina, o mes linksime galvomis laimingi. D\u017eiaugiam\u0117s susidau\u017e\u0119 bokalais… O kur dar nepakei\u010diami festivalio \u0161efai: Ri\u010dardas \u0160ileika, Agn\u0117 \u017dagrakalyt\u0117, Andrius Moisiejus, Rita Makselyt\u0117, Donatas Petro\u0161ius! Visi jie yra festivalio veidas \u2013 suka sraigtelius, kad visa b\u016bt\u0173 sklandu, kad ve\u017etum\u0117m namo atsiminimo gintarus su ka\u0161tonais.<\/p>\n\n\n\n \u012esimintiniausi festivalio autoriai su savo skaitymo maniera mano galvoj i\u0161liko trys: 1. Rolandas Rastauskas su muzikiniu performansu, talkinant perkusininkui Arvydui Jofei, \u201eTarkovskis Gotlande\u201c; 2. K\u0119stutis Navakas paskutin\u012fkart atva\u017eiav\u0119s rateliuose ir taip skausmingai skait\u0119s tekst\u0105 apie fleitas: \u201eViskas buvo gerai bet ko jis \u010dia atsine\u0161\u0117 t\u0105 savo fleit\u0105…\u201c ir tre\u010dias \u2013 turb\u016bt labiausiai \u012fstrig\u0119s Levas Rubin\u0161teinas su savo \u201eReguliariu ra\u0161ymu\u201c. \u0160itai trijulei skiriu po palm\u0117s \u0161akel\u0119, per daug \u010dia i\u0161sipl\u0117\u010diau, bet k\u0105 padarysi, malonu \u017eerti atsiminim\u0173 nuotrupas, o j\u016bs pra\u0161\u0117t, tai kent\u0117kit…<\/p>\n\n\n\n U\u017eduosiu Jums \u0161i\u0173metinio festivalio temos klausim\u0105 \u2013 ar geri poetai vagia?<\/strong><\/p>\n\n\n\n Geri poetai, manau, skolinasi, cituoja, permontuoja mylimus tekstus. Jie per geri, kad imt\u0173 vogti \u017eodis \u017eodin. Turiu apie tai por\u0105 m\u0117gstam\u0173 posaki\u0173 i\u0161 dailinink\u0173 pasaulio: \u201eK\u016brybingai pasiskolinti \u2013 tai tuo pa\u010diu gr\u0105\u017einti skol\u0105\u201c (Justinas Mikutis), \u201eGenijaus priederm\u0117 \u2013 surinkti i\u0161 aplinkos visa, kas gera bei didinga ir paversti dar didingesniu\u201c (Pablo Picasso).<\/p>\n\n\n\n Tai ir a\u0161 vadovaujuosi \u0161iais patarimais. Ir k\u0105 mes turime, ko neb\u016btume i\u0161 ko nors gav\u0119? Taigi kiekvienas i\u0161 m\u016bs\u0173 esame puodas, kuriame suverda \u012fvair\u016bs prieskoniai i\u0161 mus supan\u010dios aplinkos, mes kunkuliuojame, verdame sriub\u0105 \u2013 savo men\u0105 \u2013 o kad ta sriuba kiekviena skirtingo poskonio, tai tik tod\u0117l, kad ingredient\u0173 proporcijos skirtingos, na, dar virimo temperat\u016bra.<\/p>\n\n\n\n Ar turite svarbiausi\u0173 savo gyvenimo poet\u0173 Olimp\u0105?<\/strong><\/p>\n\n\n\n Turiu. Pirmiausia tai Oskaras Mila\u0161ius su savo kadaise<\/em>, jo eil\u0117ra\u0161\u010dius persira\u0161in\u0117jau ranka i\u0161 pa\u017eodinio vertimo knygos, verstos Valdo Petrausko. Po to d\u0117kime Rainer\u012f M. Rilk\u0119 su daikt\u0173 apoteoze, Czes\u0142aw\u0105 Mi\u0142osz\u0105 su kavine, Jacques\u1fbd\u0105 Pr\u00e9vert\u1fbd\u0105 su patarimais, kaip nupie\u0161ti pauk\u0161t\u012f, su sraig\u0117mis, skuban\u010diomis \u012f lapo laidotuves, Wis\u0142aw\u0105 Szymborsk\u0105 su katinu vienu namuose, kurio \u0161eimininkas jau nepareis… Tegul \u0161iton u\u017estal\u0117n s\u0117dasi lietuviai: Marcelijus Martinaitis, Sigitas Geda, Vytautas Blo\u017e\u0117, prid\u0117kim gyvus bi\u010dulius kompanijon: A. Mikut\u0105 su vy\u0161niom neprisirpusiom<\/em> ir Voveri\u0173 sapnais<\/em>, V. Stulpin\u0105 su \u0160ypsenos atrad\u0117jais<\/em>…<\/p>\n\n\n\n Knygos redaktorius Donatas Petro\u0161ius nugar\u0117l\u0117je ra\u0161o: \u201ei\u0161 G. Latako tekst\u0173 gali susidaryti \u012fsp\u016bdis, kad jam dvide\u0161imto am\u017eiaus n\u0117 nebuvo, kad jis \u012f dvide\u0161imt pirm\u0105j\u012f \u012f\u0161oko tiesiai i\u0161 devynioliktojo ar i\u0161 dar gilesn\u0117s senov\u0117s\u201c. Kokie aidai i\u0161 sen\u0173j\u0173 am\u017ei\u0173 Jumyse aidi skard\u017eiausiai? Ir kokie XIX a. \u017emon\u0117s tebekalba s\u0105mon\u0117je?<\/strong><\/p>\n\n\n\n I\u0161 XIX a. ataidi Simonas Daukantas su Antanu Baranausku, o \u0161tai Kristijonas Donelaitis i\u0161 XVIII a. daug stipriau dudena, su juo galima \u017eod\u017eio smardes\u012f pasitikrinti. Viktorija Daujotyt\u0117, ap\u017evelgdama t\u0105 mano knyg\u0105, Donatui Petro\u0161iui, svarstan\u010diam, ar dar kur nors \u0161itaip \u017emon\u0117s bekalba, atsako: \u201eNe, tikrai\u00a0 \u2013 nei kalb\u0117jo taip, kaip eil\u0117ra\u0161\u010diais kalba Latakas, nei kalba. Juolab\u00a0\u2013 nekalb\u0117s; ir ne tik d\u0117l to, kad nebe\u017einome daugelio toki\u0173 \u017eod\u017ei\u0173, net \u017eemai\u010diai sav\u0173j\u0173, nebemokame tokios vingrios sintaks\u0117s nei morfologijos, kuria Latakas itin pasikliauja. Jis nirte panir\u0119s \u012f ka\u017ekokius neai\u0161kius pasakojimus, kalb\u0117jimus, visokius i\u0161girdimus, kuriais d\u017eiaugiasi, gal net renka. Pasirodo kaip gavendininkas<\/em>, gavend\u0173<\/em> rink\u0117jas ir k\u016br\u0117jas.\u201d Taigi, netik\u0117kite viskuo, kas eil\u0117ra\u0161\u010diuose dedasi ir nutinka kartais po eil\u0117ra\u0161\u010dio.<\/p>\n\n\n\n Paklaustas apie sav\u0173 tekst\u0173 redaktorius, esate man sak\u0119s: \u201eNuomon\u0119 i\u0161klausau, paskui v\u0117l ka\u017ek\u0105 savaip padarau\u201c. Kaip atrod\u0117 eil\u0117ra\u0161\u010di\u0173 d\u0117liojimo ir redagavimo darbas su D. Petro\u0161iumi? Ir kod\u0117l J\u016bs\u0173 tekstuose beveik n\u0117ra skyrybos \u017eenkl\u0173?<\/strong><\/p>\n\n\n\n D. Petro\u0161ius, be\u017ei\u016br\u0117damas tuos mano ra\u0161tus, labai korekti\u0161kai kelias vietas pabrauk\u0117, kad pataisy\u010diau, kelis eil\u0117ra\u0161\u010dius pasi\u016bl\u0117 i\u0161imti, pirma dar tur\u0117jo ketinim\u0173 suploninti knyg\u0105, bet paskui numojo ranka, nes v\u0117l papildydavau, atkas\u0119s kur stal\u010diuose dar vien\u0105 labai vert\u0105 tekst\u0105<\/em>… Nat\u016braliai pri\u0117jau prie minimalios skyrybos, nes tas begalinis kableli\u0173 mi\u0161kas tik vargint\u0173 skaitytoj\u0105, pauzes daro nat\u016braliai nauja eilut\u0117, jei reikia kur stipresnio akcento \u2013 dedu br\u016bk\u0161n\u012f, o \u0161auktukais ir daugta\u0161kiais nepasikliauju. Ta\u0161ko prisibijau. Klaustukas tai \u2013 Prie\u0161 trejus metus mudu kalb\u0117jom\u0117s J\u016bs\u0173 namuose, Kaune. Tuomet rod\u0117te u\u017era\u0161\u0173 knygel\u0119 ir sak\u0117te: \u201eU\u017esira\u0161au, nes paskui prapuls, nei\u0161protausiu toki\u0173 aukso smil\u010di\u0173\u201c. \u201eSalose\u201c taip pat esama pie\u0161ini\u0173, perkelt\u0173 tiesiai i\u0161 u\u017era\u0161in\u0117s-kalendoriaus lapeli\u0173. Kuo ra\u0161ymas ir pie\u0161imas \u012f tokio tipo u\u017era\u0161ines ypatingas? Ar skiriasi skaitmenin\u0117je erdv\u0117je u\u017efiksuota mintis, eskizas?<\/strong><\/p>\n\n\n\n Man tai popieriaus lapeliai, u\u017era\u0161in\u0117s, bloknot\u0117liai labai padeda, pie\u0161inys talkina eil\u0117ra\u0161\u010diui, eil\u0117ra\u0161tis \u2013 pie\u0161iniui, ir taip, regis i\u0161 nieko, susikuria k\u016brybin\u0117 pelk\u0117, kartais net akivaras, kuriame u\u017esiveisia b\u016bsim\u0173 eil\u0117ra\u0161\u010di\u0173 ar paveiksl\u0173 mailius. Svarbu susirasti savo metod\u0105. Man tai tinka gulin\u0117ti, ra\u0161in\u0117ti, skaitin\u0117ti, pai\u0161in\u0117ti, kitas galb\u016bt \u2013 atsikelia, atsiprausia, apsivelka baltus mar\u0161kinius ir s\u0117da kaip \u0161ventasis prie kompiuterio balto ekrano. Man kompiuteris tik \u012frankis tekst\u0173 perk\u0117limui. Dar teko spausdinti eil\u0117ra\u0161\u010dius ma\u0161in\u0117le, tai \u017einau, kiek apmaudo sukelia praleista raid\u0117, sukeistas vietomis \u017eodis ir kt. Esu dar i\u0161 t\u0173 naivuoli\u0173 mamut\u0173 paderm\u0117s, kurie man\u0117me, kad gal\u0117sime apsieiti ir be kompiuteri\u0173, ir be mobili\u0173j\u0173 telefon\u0173, bankomat\u0173 ir t.t. Naivuoliai aborigenai, sniego \u017emon\u0117s, neandartalie\u010diai gal ir n\u0117ra labai gerai prisitaik\u0119 konkurencingai tikrovei, bet turi \u0161ans\u0173 savo tr\u016bkumus paversti privalumais b\u016btent k\u016brybin\u0117je plotm\u0117je. Tarkime, grau\u017eti skulpt\u016bras i\u0161 med\u017eio ir kaulo, u\u017euot spausdinus jas 3D spausdintuvu…<\/p>\n\n\n\n J\u016bs\u0173 knygos apimtis solidi \u2013 \u012fstabu, kad nors eil\u0117ra\u0161\u010di\u0173 daug, vis tiek i\u0161laikote ton\u0105, nei\u0161plaunate grynuoli\u0173. Kiekvienas tekstas, rodos, savo vietoje. Labiausiai man patiko eil\u0117ra\u0161\u010diuose i\u0161lendantis pasakorius, tautosakiniai, pasaki\u0161kieji motyvai. Ra\u0161ote: Tasmanijos tigrai sterbliniai<\/em> \/ ir dry\u017eo kailio vilpi\u0161iai<\/em> \/ j\u016br\u0173 vilkai romo prisisiurb\u0119<\/em> \/ paisto kad \u017euvys sal\u0173 savo<\/em> \/ nuogom kr\u016btinait\u0117m maitinan\u010dios<\/em> \/ pamestus k\u016bdikius ir s\u016bpuojan\u010dios<\/em> \/ juos vyg\u0117se i\u0161 karn\u0173<\/em> \/ d\u0117vin\u010dios ne jupas \u2013 kelnes<\/em> \/ kurias prie\u0161 nakt\u012f pasiseda<\/em> \/ ir v\u0117l pas \u017euvis brenda<\/em> (\u201eSal\u0173 \u017euvys\u201c). Ar pamenate, kada supratote, kad viskas \u2013 knyga jau yra? Ar gyvenimo ir pasaulio realijos tur\u0117jo koki\u0173 nors \u012ftak\u0173 kuriant ir d\u0117liojant rinkin\u012f?<\/strong><\/p>\n\n\n\n \u0160iaip tai knyg\u0173 nera\u0161au (bent iki \u0161iol nera\u0161iau), ra\u0161au pavienius eil\u0117ra\u0161\u010dius. Paskui jie subrandina knyg\u0105, darau daikt\u0105 i\u0161 to, k\u0105 turiu, kokios skiaut\u0117s, tokia ir antklod\u0117, skiautini\u0173 menas. I\u0161 anksto nesugalvoju, kokie ir apie k\u0105 tur\u0117t\u0173 b\u016bti eil\u0117ra\u0161\u010diai \u2013 tai toks \u012fnoringas meno \u017eanras, kad jis tave veda, ne tu j\u012f. Kai turi pluo\u0161t\u0105 tekst\u0173, jau gali grupuoti, d\u0117lioti, re\u017eisuoti. Septyneri metai buvo prab\u0117g\u0119 nuo ankstesniosios mano knygos, \u017einojau, kad stal\u010diukuose, u\u017ekaboriuose, terbose yra prisikaup\u0119 visoki\u0173 nesu\u0161ukuot\u0173 tekst\u0173, tai ir pasiskambinau leid\u0117jui Juozui \u017d., ar nei\u0161leist\u0173 man knygos, juolab art\u0117jo jubiliejinis gimtadienis, \u017ditkauskas entuziastingai man pritar\u0117, para\u0161\u0117 projekt\u0105, kuris laim\u0117jo finansavim\u0105 ir nieko kito nebeliko, kaip tik rengti knyg\u0105. Vasar\u012f prasid\u0117jo karas, ap\u0117m\u0117 visa ko beprasmyb\u0117, rezignacija, ta\u010diau gyventi toliau reikia, \u012fsipareigojimus vykdyti reikia, tai ir \u0117miausi knygos. Nors ir nebema\u010diau prasm\u0117s \u0161okiui maro metu. Karo tema para\u0161iau vienui vien\u0105 eil\u0117ra\u0161t\u012f apie vaikus, stebin\u010dius mil\u017eino pauk\u0161\u010dio \u0161e\u0161\u0117l\u012f ir Rank\u0105. Eil\u0117ra\u0161\u010dius papild\u0117me eskizais, sek\u0117si rasti pie\u0161ini\u0173 ir tekst\u0173 s\u0105sajas, steb\u0117tis atsirandant papildomoms prasm\u0117ms. Daryti taip, tarsi darytum paskutin\u012f savo darb\u0105 \u2013 teisinga pozicija, mums tokiems trapiems sutv\u0117rimams taip der\u0117t\u0173 ir gyventi, o jei Ranka susimyl\u0117s dar skirti dien\u0173 ir darb\u0173, k\u0105 gi \u2013 a\u010di\u016b ir pad\u0117kdie.<\/p>\n\n\n\n Kaip sum\u0105st\u0117te eil\u0117ra\u0161\u010dius suskirstyti \u012f penkis skyrius ir apgyvendinti b\u016btent tokiose \u2013 Kaul\u0173, Veid\u0173, Pel\u0117d\u0173, Spragtuko ir M\u0117nulio \u2013 salose?<\/strong><\/p>\n\n\n\n Kai prad\u0117jau savo eil\u0117ra\u0161\u010di\u0173 pluo\u0161t\u0105 d\u0117lioti, skyriai savaime \u0117m\u0117 rastis. Tur\u0117jau mint\u012f, kad reikia prad\u0117ti nuo archaikos, nuo sen\u0173j\u0173 dain\u0173 atgarsi\u0173 i\u0161 med\u017eio ir kaulo laik\u0173. Dainos perslinko \u012f gavendas \u2013 keistas istorijas, supintas i\u0161 vaikyst\u0117j gird\u0117t\u0173 kraupi\u0173 ir juoking\u0173 nutikim\u0173, kuriais neb\u016btina tik\u0117ti, bet i\u0161gyventi tenka. Ar tie \u012fvykiai, kaip ir mitai, ka\u017ekada buvo \u2013 ka\u017ein, jie vyksta dabar, mumyse, tam jie ir mitai. Taip radosi Kaulo sala<\/em>. Veid\u0173 sala<\/em> tai \u017emoni\u0173 portretai, Nekalendorini\u0173 \u0161vent\u0173j\u0173<\/em> galerijos t\u0105sa. Pel\u0117d\u0173 sala<\/em> tai manoji lyrika, tokia, kokia jau man pavyksta, \u0161nab\u017ed\u0117ti kar\u0161tai apie meil\u0119 nemoku<\/em>, o \u0161tai Spragtuko salon<\/em> nugul\u0117 istorijos, kartais artimos pasakoms, galimiems kino scenarijams, seniems filmams. Paskutin\u0117, M\u0117nulio sala<\/em> tai v\u0117l ka\u017ekas pana\u0161aus \u012f dainas, \u012f lyrik\u0105, kad likt\u0173 kas, jei kada numir\u010diau.<\/p>\n\n\n\n Esate min\u0117j\u0119s, kad nuo vaikyst\u0117s jaut\u0117te susi\u017eav\u0117jim\u0105 metalu \u2013 rinkote senovinius raktus, arbatos d\u0117\u017eeles, carines, smetoni\u0161kas, amerikoni\u0161kas monetas, medalius, \u012fvairius ma\u017emo\u017eius, nesvarbu pad\u016blav\u0119, ar ap\u0117j\u0119 r\u016bdimis jie b\u016bt\u0173. Viename J\u016bs\u0173 eil\u0117ra\u0161tyje atsiranda monet\u0173 skandintojai: \u201eMes \u2013 ubag\u0173 gildijos \u017eiedas<\/em> \/ kreivaranki\u0173 ir sutrauk\u0173 padalinys<\/em> \/ drauge su kupreli\u0173 geriausiais<\/em> \/ i\u0161 geriausi\u0173j\u0173 slaptame s\u0105skrydy<\/em> \/ prie Plateli\u0173 e\u017eero 1926-\u0173j\u0173 vasar\u0105<\/em> \/ nusprend\u0117m bendrom j\u0117gom skandinti<\/em> \/ vieno cento smetonines monetas<\/em> \/ kad \u017emon\u0117s po tiek ma\u017eai neaukot\u0173<\/em>\u201c (\u201eSuokalbis\u201c) Kuo Jus traukia b\u016btent senovin\u0117s monetos?<\/strong><\/p>\n\n\n\n J\u016bs\u0173 cituojamo eil\u0117ra\u0161\u010dio istorija yra ne i\u0161 pir\u0161to lau\u017eta, mano paties gird\u0117ta versija, kod\u0117l pirmos laidos 1925 m. 1 cento nominalo monet\u0173 yra ma\u017eai i\u0161lik\u0119, o antros laidos, t.y. 1936 m. kalimo \u2013 normaliai, proporcingai kito nominalo monet\u0173 skai\u010diui. Mes da\u017enai juk negalime paai\u0161kinti, kod\u0117l vieni dalykai traukia, i\u0161 kur tas esteti\u0161k\u0173 dalyk\u0117li\u0173: rakteli\u0173, \u0161auk\u0161teli\u0173, d\u0117\u017eeli\u0173, monet\u0173 ir medali\u0173 pam\u0117gimas. Ne\u017einau, bet tai many i\u0161 giliai, i\u0161 baisiai seniai, gal \u010dia kalti geniai<\/em>, kas \u010dia dabar pasakys. Taikomoji dail\u0117, miniati\u016bristo darbas man labai priimlus, o monetos su medaliais tai apskritai nuostab\u016bs dalyk\u0117liai, juose visa para\u0161yta, pavaizduota, ir vert\u0117, ir metai, ir valstyb\u0117s \u017eenklai, ir \u017emoni\u0173 galvos, ir net autoriaus inicialai; medalio meno \u017eanre einama toliau \u2013 palieku savo pir\u0161t\u0173 \u012fspaudus, ne tik vardus ir \u017emoni\u0173 \u0161nobelius, t.y. nosis. Ir dar ta kolekcionieriaus aistra surinkti kr\u016bvon, \u017ei\u016br\u0117ti, gretinti, d\u017eiaugtis kaip gele\u017e\u0117l\u0119 radus. Iliuzija, kad ka\u017ekas po \u0161ia saule yra tikrai gra\u017eu, verta, saugotina.<\/p>\n\n\n\n Pus\u0119 gyvenimo dirbate mokytoju \u2013 kaip \u0161is darbas Jus gludino ir tebegludina kaip \u017emog\u0173 ir kaip meninink\u0105?<\/strong><\/p>\n\n\n\n Gal gludina, kadangi profesija tiesiogiai susijusi su menais, apie juos ir kalbam\u0117s su vaikais, pai\u0161ome, tiesiog leid\u017eiame laik\u0105 tapydami. Kaip ir ra\u0161ymuose ie\u0161kome savo dar ne\u017einomos teritorijos, tamsiosios m\u0117nulio pus\u0117s, kurioje tikim\u0117s rasti, ko dar nebuvo. Kadangi, kaip sakote, pus\u0119 gyvenimo \u010dia praleista, gludinimosi nei\u0161vengta. Tai ir gludinu save, o ir kitus, toks jau, matyt, planas \u2013 turi ka\u017ekam b\u016bti naudingas, kad Sodininkas mus nenurinkt\u0173 nuo med\u017eio kaip nenaudingus vik\u0161rus ir nepakast\u0173 kur sodo kampe.<\/p>\n\n\n\n Ko palink\u0117tum\u0117te esamiems ir b\u016bsimiems J\u016bs\u0173 eil\u0117ra\u0161\u010di\u0173 skaitytojams?<\/strong><\/p>\n\n\n\n Laimingi j\u016bs \u017emon\u0117s, kad turite akis ir galite skaityti, laimingi j\u016bs, kad turite laiko skaitymui, laimingi, kad turite \u0161tai knyg\u0173, kad gyvenam po taikos dangumi. J\u016bs gal netgi ir ra\u0161ote? Tuomet esate dar laimingesni.<\/p>","protected":false},"excerpt":{"rendered":" Nuotraukos autor\u0117 Nijol\u0117 Latakien\u0117 Jurga Tumasonyt\u0117 kalbina Gvid\u0105 Latak\u0105 Laimingi j\u016bs \u017emon\u0117s, kad turite akis ir galite skaityti, laimingi j\u016bs,<\/p>","protected":false},"author":2,"featured_media":5085,"comment_status":"closed","ping_status":"closed","sticky":false,"template":"","format":"standard","meta":{"_acf_changed":false,"footnotes":""},"categories":[70],"tags":[73],"class_list":["post-5083","post","type-post","status-publish","format-standard","has-post-thumbnail","hentry","category-apie-poetus-ir-knygas","tag-tik-lt"],"acf":[],"_links":{"self":[{"href":"https:\/\/pdr.lt\/en\/wp-json\/wp\/v2\/posts\/5083","targetHints":{"allow":["GET"]}}],"collection":[{"href":"https:\/\/pdr.lt\/en\/wp-json\/wp\/v2\/posts"}],"about":[{"href":"https:\/\/pdr.lt\/en\/wp-json\/wp\/v2\/types\/post"}],"author":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/pdr.lt\/en\/wp-json\/wp\/v2\/users\/2"}],"replies":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/pdr.lt\/en\/wp-json\/wp\/v2\/comments?post=5083"}],"version-history":[{"count":2,"href":"https:\/\/pdr.lt\/en\/wp-json\/wp\/v2\/posts\/5083\/revisions"}],"predecessor-version":[{"id":5086,"href":"https:\/\/pdr.lt\/en\/wp-json\/wp\/v2\/posts\/5083\/revisions\/5086"}],"wp:featuredmedia":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/pdr.lt\/en\/wp-json\/wp\/v2\/media\/5085"}],"wp:attachment":[{"href":"https:\/\/pdr.lt\/en\/wp-json\/wp\/v2\/media?parent=5083"}],"wp:term":[{"taxonomy":"category","embeddable":true,"href":"https:\/\/pdr.lt\/en\/wp-json\/wp\/v2\/categories?post=5083"},{"taxonomy":"post_tag","embeddable":true,"href":"https:\/\/pdr.lt\/en\/wp-json\/wp\/v2\/tags?post=5083"}],"curies":[{"name":"wp","href":"https:\/\/api.w.org\/{rel}","templated":true}]}}
Dailininkas, medali\u0173 k\u016br\u0117jas Gvidas Latakas toks ir atrodo \u2013 at\u0117j\u0119s i\u0161 kit\u0173 kontekst\u0173 ir galb\u016bt kito laikme\u010dio, labai savitas. Nud\u017eiugau, su\u017einojusi, kad jo ketvirtoji knyga \u201eSalos\u201c buvo \u012fvertinta Jotvingi\u0173 premija \u2013 tuo pretekstu mudu ir kalbam\u0117s.<\/strong><\/p>\n\n\n\n
draugas poezijos. \u017dodis poezija<\/em> irgi pasip\u016bt\u0117li\u0161kas, labiau atitinkantis ties\u0105 \u2013 tiesiog eil\u0117ra\u0161tis<\/em>. Bet \u0161ituos dalykus visi \u017eino, nujau\u010dia, kad taip, mes be reikalo judinam v\u0117j\u0105 \u0161itom kalbel\u0117m.<\/p>\n\n\n\n