Apie poetus ir knygas

 

Ketvirtadienis, 11 Spalio 2018

Rimantas Kmita

Jeigu nebūčiau kritikas, būčiau
Palimpsestas Kornelijaus Platelio knygai „Įtrūkusios mėnesienos“, perskaitytas knygos pristatymo metu Rašytojų klube.

Jeigu nebūčiau kritikas, būčiau juokdarys, sakantis tipo tiesą. Sakyčiau, taip, rašiau keletą tekstų apie Kornelijų Platelį, kalbėjau apie jį ir kalbinau, bet ar mylėjau? Ar galėčiau mylėti, jeigu kritikas būčiau? Taip, rašiau kažką, bet ir pats savęs klausdavau: „Nejaugi tau gana šio priplėkusio gyvenimėlio, / tų bejausmių nykių sueičių“ (p. 100)? Paklausdavau, ir užsiliepsnodavo manyje laužai, spiritų liežuviai, ir klausdavau tada jau nebe savęs: gerai, o jis ar mylėjo ką nors?

Tipo mylėjo. Bet kur meilė ta? Vien tik kūnai ir seksai visokie, o galiausiai palieki ant ledo, nes pasirodo, kad viskas tik regimybės, o ir tos dingsta, jeigu batarkė nusėda arba kas laidą iš lizdo ištraukia.

Jeigu nebūčiau kritikas, būčiau šventikas (p. 92), išsmilkyčiau smilkalais tas deives ir dievus tuos pagonių, tuos intertekstus ir palimpsestus, tą ironiją ir sarkazmą, išpurtyčiau tekstų ritinius ir žiūrėčiau, ką Platelis daro tada.

Jeigu nebūčiau kritikas, „būčiau fizikas, pasakyčiau, / ar saulės šviesos sudėtis nepakito, / ar oras liko toks pat“ (p. 20), laužyčiau mėnesiesnos spindulius, kad kristų ant lapų ir lazeriais savo man rašytų eilėraščius.

Jeigu nebūčiau kritikas, būčiau mokytojas, vertybes puoselėčiau, pamokslaučiau, linguočiau galva, rypuočiau: „Kornelijau, Kornelijau, kam Šiaulius tu apleidai? Kas dabar tau pasidarė?“ Juk ir pats kažkada pripažint išdrįsai: „Vertybinė sistema dėl mano tėvo ir gatvės draugų įtakos susiformavo kur kas anksčiau, gyvenant Šiauliuose.“

O paskui, Kornelijau, Šiaulius pamiršai, su poetais visokiais vyresniais susidėjai ir kas iš to išėjo? Ir pats jau negali nuslėpti, kai klausia apie nuostatas tavo, sakai: „Taip, absurdas, groteskas, ironija, sarkazmas buvo būdingi mano kartos ir dalies vyresnių poetų stiliaus, kurį esu pavadinęs barokiniu, bruožai.“

Tai ar čia vertybės – absurdas, goroteskas ir sarkazmas? Klausčiau aš, jeigu būčiau mokytojas, kur žiūri politikai, klausčiau, jeigu nebūčiau kritikas, būčiau politikas, žiūrėčiau.

Jeigu nebūčiau kritikas, tai būčiau tyrimų skyriaus žurnalistas, remčiau tada prie raudų sienos poetą ir klausčiau: „Gerbiamas poete, negi nenusibodo dar visi tie žaidimai, juk sakėte, kad nebeįdomu, o kartais ir nebepriimtina „plataus kultūrinio konteksto vartojimas poezijoje. Nedaug lietuvių poetų yra tuo nusidėję labiau už mane. O šiandien visi tie vardai, literatūrinės aliuzijos mane erzina, – ir savo, ir kitų kūryboje.“ Taigi, gal galima ir be viso to parašyti, skaitytojai laukia eilėraščio pavadinimu „Nuogas prieš veidrodį“, be jokių aliuzijų ir intertekstų drabužėlių, o kiti poetai sunerimę, ar liks dar jiems Antikos, nes resursai jau prie pabaigos, jau vieni simuliakrai iš tos Antikos belikę, kiek galima ją eksploatuoti, ar nėra kitų šaltinių, neišnaudokime visos Antikos, palikime šiek tiek tikrumo. Šitaip remčiau Kornelijų Platelį prie sienos aš savo klausimais arba kokiu šautuvu, nes jeigu nebūčiau kritikas, o būčiau kareivis, nuotraukose atrodyčiau „lyg šventas Jurgis“, driektųsi mano keliai „skaistybės sodais, / Vienintelės tiesos ašmenim“, todėl tarnaučiau su Plateliu vienam daliny, žiūrėčiau per petį, ką jis rašo, o jam nematant prieš demobilizaciją pavogčiau porą iš tų septynių spaudai paruoštų rinkinių rankraščių, kuriuos jis parašė tarnaudamas, ir išleisčiau savo vardu.

Būčiau niekšas, tad dar iš Parulskio pavogčiau armijos prisiminimus, irgi išleisčiau juos savo vardu ir tada jau tikrai, tada jau šimtu procentų, jeigu tik nebūčiau kritikas, būčiau Nacionalinės premijos laureatas. O kur Jotvingių, Poezijos pavasario ir visos kitos premijos, laurų vainikai, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius būtų alibi tiems, kurie drįstų sakyti, kad plagiatorius aš postmodernistinis, nuo LATGAAos besislapstantis, palimpsestininkas varganas, atsišaudantis nerimtais argumentais: „Ar dar kur esama frazių neužrašytų, / neišduotų vaizdinių“ (p. 111). Bet papūskit jūs man į uodegą, jeigu nebūčiau kritikas, būčiau poetas, nerėžčiau prakalbų per knygų pristatymus, jambais beigi chorėjais byločiau, skaityčiau juos tiesiai iš kompiuterio kokiais 1994-aisiais, klaidinčiau ir kurčiau dviprasmybes, o personažai mano išgyventų nuolatines metamorfozes, murmėčiau užkalbėjimus, žodžiais bandyčiau pakeisti profesiją, ir jeigu nebūčiau kritikas, būčiau speleologas, leisčiausi į olas, ertmes, urvus, kas rastų mane ten tokioj gilumoj, tyrinėčiau sau karstines ir dvasines tuštumas, finansines smegduobes ir liftus iš jų, keliančius tiesiai į transcendenciją.

Jeigu nebūčiau kritikas, būčiau kirtikas, lėktų skiedros iš poeto knygų atgal į medžius, kad ir kamienais išpuvusiais, į girią lėktų atgal, oštų viskas, šlamėtų, Dievo balsas girdėtųs gerai tose giriose, o į proskynas kristų mėnulio šviesa, kristų ir ant ežerų ir upių, stebėčiau, kol pats tapčiau upe, ne, ne Leta, per pretenzinga, taigi, jeigu nebūčiau kritikas, būčiau upė, prasigraužčiau per kiečiausius tekstus, vandenį rinkčiausi ne iš dulkančių knygų lentynose, o iš pelkių, upelių, tyrųjų šaltinių, iš lietaus, ir pulčiau į smegduobes, karstinius reiškinius, šniokščiau pavasariais taip, kad nebūtų man jokių tariamųjų nuosakų, o paskui vingiuočiau pavargus lėtai, išmintingai, ant kranto stovėtų poetai ir rėžtų man prakalbas, o moterys pačios pultų į glėbį man, bent jau per vasaros karščius, o rudenį jos sugrįžtų prie kranto ir būtų joms kažko taip ilgu. Giliomis žiemomis rinktųsi vyrai, gręžtų eketes ir lauktų plūdės ženklo iš anapus ir aš, jeigu nebūčiau kritikas, būčiau stiklas, skiriantis poetą nuo realybės, stiklas, kurį kelia poetas prie lūpų, stiklas, laužantis šviesos spindulius, žodžių reikšmes, regimybes, ir jeigu nebūčiau kritikas, būtų lengviau pripažinti, kad viskas tik „įsivaizdavimai / beprasmiški ir klaidingi“ (p. 84).

Jeigu nebūčiau kritikas, tai būčiau (dabar jau rimtai) toks Haris Poteris, verčiantis kasdienybes į anapusybes, banalybes į aukso dulkėmis dengtus simbolius, geologiją į teologiją, o drumzles – sapnų vaizdiniais (p. 26), konvertuočiau valiutą, kitaip tariant, būčiau verslininkas, jeigu kritikas aš nebūčiau, odes laisvajai rinkai giedočiau, ir vardas mano biznio būtų e-pl (p. 118), kaip mano sūnaus Edgaro inicialai, bet ar čia biznis iš sūnaus, verčiančio tik žodžius į žodžius, iš jo ligvistinės magijos, kas tie žodžiai, laikina valiuta jie, devalvuojantys viską, meilės meną taip pat, nes „žodžiai „meilė“ ir „menas“ / kartu sudėti tereiškia iškrypimus, / kuriuos gal pažinčau geriau, jeigu būčiau paskaitęs knygų“ (p. 82). Bet kada man skaityti, jeigu aš būčiau kritikas, – o jeigu nebūčiau, tai būčiau intelektualas, tvirtinčiau, kad intelektualūs yra Platelio eilėraščiai, teigčiau, kad atmintis juose ne ką mažiau svarbi nei kompiuteriuose, kad poezijos burtažodžiais bandome prisijaukinti gamtą ir su gyvenimu susitaikyt, ir dar cituočiau Marčėną ne iš seno laikraščio, o iš atminties: „K. Platelio poezijoje žinantis protas dažnai užgožia nežinančią išmintį, kuri, kiek egzistuoja žmogus, labiau glaudžiasi prie intuicijos, bet ironija dažniausiai suspėja laiku.“ Bet koks aš intelektualas, jeigu dar ko nepacituočiau, ko nors, kas viską apverstų, klaidintų, tai cituočiau „Lietuvių literatūros enciklopediją“, Dalios Satkauskytės žodžiais bylojančią, kad „Poezija randasi ne iš jausmo, bet iš proto ir aistros lydinio kalboje.“ Čiuožtų man stogas nuo sofistikuotų interpretacijų, pasijusčiau pavargęs, ir jeigu tuo tarpu nebūčiau kritikas, būčiau senstantis šauklys, moterų strėnos suktų man galvą, o aš nežinočiau, tikros jos ar tik regimos, suktųs galva man, ir nežinočiau, kokios lyties yra morkos, o kokios kopūstai, čiuožtų stogas toliau, kol galų gale, jeigu nebūčiau kritikas, būčiau kalnų slidinėtoja, čiuožčiau aistrų viršukalnėmis, ir kai per liemenį mane apglėbtų kitas kalnų slidininkas, pajusčiau, „koks žavus gali būti kalnų slidinėjimo sportas, / netikėtumų už posūkių siūlantis pilnus glėbius“ (p. 91), tad jeigu nebūčiau kritikas, užsimanyčiau būt Afrodite, liesčiau save rožinėje tunikoje, regėčiau Kornelijaus žvilgsnį, vaizduočiaus, kaip jis dingsta staiga po stalu tartum ežero veidrodžiu, aplinkybių nespastebėtas, kaip nuo šilto vandens suglemba kūnai, sielos ištirpsta juose, susilieja į viena (p. 99).

Ir jeigu nebūčiau kritikas, atsiduočiau pilnačiai, ištvinčiau iš krantų ir pamirščiau juos kaip koks Navakas „ankštoje virtuvėje“ (p. 85). Bet paskui prisiminčiau tą aistros ir proto lydinį ir tada, jeigu nebūčiau kritikas, būčiau filosofas, mąstyčiau apie tikrovę, mąstyčiau, vartyčiau ją tarp pirštų, trinčiau į puslapius, kelčiau į kompiuterį, kol dingtų elektra, dingtų ir tarp pirštų zulinama tikrovė su visais pirštais.

Kas būčiau tada be elektros, tekančios kūnu, be tų žaibų, – tikrai jau ne kritikas. Ir tiktai tada galėčiau mylėti Kornelijų Platelį, galėčiau, jeigu nebūčiau. Dabar nebesu. Jau seniai.

 

Rimantas Kmita

 

MŪSŲ PARTNERIAI

 

Lietuvos kultūros taryba
Lietuvos Respublikos kutūros ministerija
EU: Creative Europe
Versopolis
Dainava