Šių metų „Slinkčių“ almanachas, išleistas ar tik ne iš „Versopolio“ išmoktu formatu, atrodo maloniai ir tikrai ne varganai. Prašmatnumo įspūdį sustiprina tapybos reprodukcijos – greta jaunųjų literatų atsiranda ir bendraamžiai dailininkai. Beje, tapytojai geresni už literatus – net ir pripažinimo prasme jie pabėgėję daug toliau, pvz., Eglė Ulčickaitė ar Mykolė Ganusauskaitė. Poetai trys, prozininkai du – Augustas Lapinskas ir Lina Simutytė: nelygiaverčiai, nevienodos svorio kategorijos. Lapinsko proza moksleiviškia, nešiuolaikiškai dramatiška, kažkuo primena Romualdo Lankausko apsakymus, Simutytės – perdėm profesionalizuota, pralenkianti visus almanacho autorius.

Bet ši recenzija apie poeziją. Stipriausias gal atrodytų Edvinas Valikonis – prisistatymas erzinančiai nekonkretus, tačiau bent jau nepradeda kiekvienos verlibro eilutės didžiąja raide (taip daro kitos dvi autorės). Rūko metafora banali, pernelyg abstrakti, apie nieką. Bet esama kitų gražių metaforų:

kaip ir upių, istorijų yra daug,
ir yra tik viena, kaip upė – nuolat kintanti.

nebeatseku, kur prasidėjo mūsiškė,

bet tęsiasi: štai mes prie upės, po tiltu.

ji kaip niekad patvinus baldais,
kavos staliukais, viengulėm, dvigulėm lovom,
sofomis ir komodomis;
nuo seno šiuos aukštupy paleidžia pasroviui
mirus jų savininkams.

                                „rūkas I: potvynis“ (p. 5)

Ritmo nėra, bet yra labai geri niekam nereikalingų baldų vaizdiniai, upės epas („srovė nešas žemyn, upės nemoka / tekėti į viršų“ p. 6). Rūko įvaizdis naudojamas, kai reikia „sumontuoti“ strofas: „tada rūkas - / tada mudu, aptarinėjantys upės feng šui, / baldų psichologiją, / į krantą išmestų stalčių turinį [...]“ p. 6). Gal būtų ir nebloga rišamoji medžiaga, jeigu ja nebūtų piktnaudžiaujama. Valikonio įvaizdžiai pavyzdingai poetiški – jeigu jau rašo, jis turi ką pasakyti, jam nereikia simuliuoti bejėgėmis konstrukcijomis („vienakryptės tik upės, saule, / vienakryptės tik maldos“ p. 24).

Guodos Taraškevičiūtės eilėraščiuose – įvaizdžių eklektika, apjungiama naivoka mintimi. Įdomiausieji tekstai – apie santykius („Dužusių veidrodžių karalystė“, p. 12), nors tai ir ne visai poezija. Eklektiškas yra vieno teksto perkrovimas motyvais iš skirtingų, dievaižin kaip turinčių derėti kontekstų, kaip eilėraštyje „Krūtų teologija“ (pavadinimas vogtas iš Alfonso Nykos-Niliūno poetinės vaizduotės – neabejoju, kad autorė to nežino, nes nusirašė netyčia, intuityviai):

Tavo krūtys
Vystantys granatų pumpurai
Mažesnės nei penktoje klasėje

Kai paskutinį kartą mačiau
Jos pilnos dangiško
Areolių švytėjimo

Siksto madonos laiko
Negimusius tavo kūdikius

O mažyčiai
Papilla mammaria
Vandens telkinėliai
Iš kurių išteka visos
Pasaulio upės
Kurios subėga į jūras
Kurios įsilieja į mane                      

Gan egzaltuota pretenzija į visuotinumą („visos pasaulio upės“), nors kalbama turbūt apie konkretų vieno žmogaus kūną. Suprantama, iš kur jaunimui žinoti, kokio didelio nereikšmingumo padaras yra žmogus, bandant įsivaizduoti ne planetos, bet Visatos parametrais. Juk jiems dar tolumos tolumos, platumos platumos, jūra ligi kelių. Kartais mitologija atrodo pritempta, pvz. „Charonui“ (p. 21) – kiek jau galima tą personažą kankinti? Antikiniai įvaizdžiai patys savaime nepagerina eilėraščių, bet pabloginti dar ir kaip gali.

Birutei Onai Grašytei būdingas nuoširdus naivizmas, ir niekas manęs neįtikins, kad tai neva Pietų Amerikos kultūros įtaka (toji kultūra turtingesnė, ne tokia paviršinė). Poetiniai įvaizdžiai kartojasi: mėnulis, naktis, žuvis, rūkas ir pan. „Viskas, ką iš 1995-ųjų atsimenu / Tai žviegiantis kiaulės žandikaulis pievoj / Sietynas tos kiaulės dantų virš galvos / Stalas su stringančiu stalčium / Ir apmusijęs agrastų krūmas“ („Alksnio žarijos“, p. 6). Eilėraštį gerai pradeda pacituotoji strofa su šiek tiek siurrealizmo, bet toliau pasipila banalybės. Deja, poezijai negana prisiminimo ir jausmo, ji yra kalba, vadinasi, ją dera organizuoti taip, kad praneštų ką nors naujo (naujo ne vien sau). Dar vienas blogo rašymo pavyzdys: „Šitas tylėjimas / Pilnas voratinklių šilko / Kai aplinkui naktis / Iš užšalusios upės ateina / Ir netekusi žado šviesa / Mėsingo mėnulio / Apšviečia nemiegančias tavo rankas.“ („Šitas tylėjimas“ p. 18) Kiekvienos eilutės įvaizdžiai ydingi – daug kartų dėvėti, vartoti, gromuluoti. Dėl visa ko cituoju ir geresnio eilėraščio pavyzdį: „Pavasarį daržely / Pirmiausia pražysta / Močiutės sijonas / Nuo ryto lig vakaro / Pasilenkusi ravi / Astrus jurginus [...]“ (p. 9) Eilėraštis originaliai konstruojamas ligi šios vietos – baigiama tingia tautologija: „[...] Dainuoja sijonas / Ir nieko daugiau / Neįvyksta“. Tad lai įvyksta kas nors! Infantilaus nonsenso eilėraščio kalbai nepakanka. Tegu astrai su jurginais praryja trikotažines gėles, o lelijos suskleidžia baltą skarelę, bent tiek būtų prasmės.

Festivalio pavadinimas „Slinktys“ išreiškia poslinkį, judesį, kismą – jauni autoriai neretai turi ambicijų ką nors sudrebinti, sulaužyti, pakeisti. Naivuolių, kurie tikėtųsi „šviežio kraujo“ ir naujos poezijos, įtariu, nedaug. Aš irgi to nesitikiu, man tik svarbu, kad nenuslinktų per toli, nes slenka ir ledynai. Almanachas gražiai išleistas, tik klausimas, kam jis skirtas – tokiems snobams, kaip aš, kad susipažintų su jaunimu? Moksleiviams, studentams, kad domėtųsi bendraamžių kūryba? Ar patiems autoriams, kurie, kol dar neturi pirmųjų knygų, turėtų bent brošiūrėles? Turbūt visiems po truputį. Linkiu ko nors visiškai „nurauto“ - filologinės beprotybės, akustinės kakofonijos, išjudinto pasąmonės ledyno. Arba priešingai – niekam netikėtos tylos, tvarkos, hegzametro. Ir socialinių temų, nes savimi domėtis lengviausia.

Literatūrinės slinktys 2019. Jaunųjų rašytojų ir dailininkų kūryba. V., Slinktys, 2019.