Simonas Bernotas, pažadėjęs mums vakarėlį, savo žodžio laikosi – knygoje yra „prepartis“, „reivas“ ir net „afterpartis“ – viskas kaip per tikrai rimtą „tūsą“. Pirmoji jo knyga – konceptuali, konstruojama pagal kalbos, iliuzijos, sapno ir tikrovės šokį. Svinguojantis, hipnotinis eilėraščių ritmas išsviedžia į savitos, siurrealios, vaizdo logikai paklūstančios poezijos orbitą. Pritariu Mariui Burokui – tai vienas įdomiausių šių metų poezijos debiutų.

Pirmiausia norisi pagvildenti klausimą, kodėl – reivas, kuris, beje, įkūnytas ne tik turinyje, bet ir knygos dizaine – pasirinktas netradicinis formatas, ryškiai salotinė ir rausva viršelio ir puslapių spalvos (pagiriamasis žodis viršelio autorei Agnei Dautartaitei-Krutulei).  Viską susumavus, tai – alternatyva, juslės, nedeklaratyvus pareiškimas, svaigulys, fluorescencinėje šviesoje atsidūręs buvimas, nesumeluota tamsa. Tikrai ne visada autorių kūryboje aptiksi, kad forma ir turinys taip puikiai derėtų – žaižaruoja ne tik knygos viršelis, sproginėja, sukeistintą, itin ryškią tikrovę atnašauja ir knygos tekstai: „tavo kraujo lašuose / gimsta naujos dievybės / paslaptingi gyvūnai / su povų uodegom / raguoti / didžiuliais nasrais“ (p. 29). Pats autorius skaitytoją kviečia: „Kai tokia skuba, įtampa, leisk reivui pagauti tave ir ištempti į šokių aikštelę. Užsimiršti ir išleisti viduje tūnantį žvėrį. Nors trumpam pajusti laisvę, atsiduoti pirmykščiam ritmui.“ Vienas kertinių knygos raktų, leitmotyvų ir yra autentiško buvimo ir sistemos, priverstinio masinio būvio, gniaužiančio laisvą subjekto kvėpavimą, priešprieša. Šią neautentišką, sukonstruotą egzistenciją Simono eilėraščiuose žymi simboliai – popieriniai, iš kortų ir degtukų renčiami nameliai, surežisuotos, nuo gyvenamosios tikrovės nutolusios šeimyninės fotografijos, subjektai, kurie „pluša prie monolito“, ir trupantis vertybiškumo pamatas („nebėra už ką žūti“), bejėgiškumo, sumišusio su siurrealizmo poetika, pajauta („esame rikiai kuriais / žaidžia didžiuliai kostiumuoti driežai“: „sąmokslo teorijos“, p. 6) Sistema doroja subjektą autobiografinį kontekstą turinčiame eilėraštyje „western union“ (jis parašytas per pietų pertrauką, autoriui iš tiesų dirbant „Western Union“ kompanijoje), o tie objektai, kurie turėtų „ ... laiminti tavo buvimą / kyla į dangų / tave blokšdami / žemyn“ („palaimintoji“, p. 25).  Priverstinis masinis būvis kenkia autentiškai egzistencijai, sudaromas įspūdis, kad simuliakrinis pasaulis prieš subjektą susimoko: „ ... sistema blokuoja signalą / paverčia jį nupigintų prekių reklama“ („andrejaus karlovo nužudymas“, p. 16). Kita vertus, fiksuojama „kosminė vienatvė“, nes gyvenamasis pasaulis subjektą apleidžia, pastarasis „kariauja lauke vienas“, kaip ir sutinka savuosius demonus, kai „išblėsta paskutinės vilties padalos“.  Svarbesnis kol kas tampa būsenos fiksavimas, pati išnyrančio absurdo įveika Simono eilėraščiuose tarsi reikalauja bendrystės, skaitytojo įsitraukimo, net jusles, kūniškumą teigiantis eilėraštis „reivas“ baigiamas taip: „neiškilti į paviršių dusti kaip žuvims po vidužiemio ledu / laukiant kol iškirs eketę ir ištrauks mus iš čia / o kol kas savo žiaunomis / gremžiame ledą“ (p. 40). Beje, prisiminiau Gasparo Noé „Ekstazę“.

Kitas labai svarbus Simono eilėraščių kodas – siurreali poetika. Eilėraštyje „inversijos. sapnai“ parašytos iškalbingos eilutės: „visi sapnai yra realybė / visa realybė yra sapnai“. Sukeistintos tikrovės logika, sapniškas, virštikrovinis buvimas, atpažįstami intertekstai („mirtis yra kiaušinis iš kurio ritasi driežas“) – labai svarbi eilėraščių dedamoji. Trauminė patirtis, šeimos santykių tragedija pridengta „plunksnom ir iltim“ eilėraštyje „kūčios“, o objektai keičia savo pavidalus ir tapatybes eilėraštyje „roršacho vakaras“. Vis tik man susidarė įspūdis, kad autoriaus poezijoje tokia virštikrovinio pasaulio trajektorija yra sąmoninga, rikiuojama pagal kalbinę logiką, o pasąmoniniai impulsai konstruojami į poetinę paradigmą. Taigi, Simono poezijoje vienodai svarbūs organiškumas, impulsas, išgyvenimas ir tų pajautimų rikiavimas, struktūravimas, ne tik pasąmonė, bet ir „darbas su kalba“, savotiškas amato įvaldymas.

„Reivo“ kodams itin reikšminga ir kinematografinė, virtualios realybės, skaitmeninio pasaulio tvarka. M. Burokas jau pastebėjo ir įvardijo savitą Simono poezijos junglumą – jusliškumo, kūniškumo, gamtiškumo ir šalto, suskaitmeninto, „matricinio“ pasaulio koegzistenciją. Iš dalies – santykis ironiškas, nes tarp šių pasaulių yra priešprieša, autentiškumo siekinys vs. būties surogatas: „dabar vyksta balsavimas jei norėtum čia likti turi surinkti / tam tikrą skaičių balsų pakankamai taškų turi pasistengti / nors gal ir neturi kas bežino svarbu kad gerai atrodytum / prieš kameras“ („realybės šou“, p. 30). Tačiau iš dalies šie pasauliai egzistuoja vienas šalia kito, reiškia vienas kitam, nes taip eilėraščių subjektas ir – tikriausiai – skaitytojas dabar gyvena. Pavyzdžiui, eilėraštyje „komunizmas“ koegzistuoja „starwarsai“, Euripidas ir Minotauras.

Pabaigai apie intertekstus. Vienas svarbiausių, žinoma, yra muzikos kultūra ir subkultūra. Alternatyvios (savo laiku) muzikos ritmai ne tik persmelkia tekstus, bet atsispindi ir knygos rikiavime, sudarymo koncepcijoje. Šie intertekstai pasirenkami ir kaip epigrafai, ir kaip skyrių pavadinimai. Su tokiais muzikiniais pasirinkimais man labai siejasi per Kaune vykusį knygos pristatymą iškeltas klausimas: ar taip, kaip savo laiku muzikinė, kultūrinė alternatyva buvo, pavyzdžiui, psichodelinė muzika, alternatyvi yra ir Simono poezija? Klausimas diskusinis, nes tuomet reikėtų pradėti nuo to, kam alternatyvus šiandienos autorių literatūros kontekste yra „Reivas“. Vis tik man atrodo, kad iš dalies – taip, Simono poeziją galima pavadinti itin savitu ir kitonišku kalbiniu pasaulėvaizdžiu. Tai alternatyva greitai sukramtomiems tekstams ir kultūriniams štampams. Gera alternatyva.