Šioje apžvalgoje norėčiau aptarti 2022 m. pasirodžiusias naujas Ernesto Noreikos ir Nerijaus Cibulsko knygas – „Akvanautus” ir „Epoché“. Abu poetai yra pelnę prestižinę Jaunojo Jotvingio premiją (2016 m. Nerijus Cibulskas už knygą „Archeologija”, 2019 m. Ernestas Noreika už knygą „Apollo”), abiems poetams tai yra ketvirtieji jų rinkiniai. Nors iš pirmo žvilgsnio „Akvanautai” ir „Epoché“ gali pasirodyti labai skirtingos knygos, visgi abiejų poetų kūryboje klaidžiojama painiuose atminties, laiko, pasąmonės labirintuose, keliami egzistenciniai klausimai, pabrėžiama autentiškumo svarba.

I.

Nors poetas, prozininkas ir eseistas Ernestas Noreika yra geriau žinomas dėl repo muzikos (kuriantis slapyvardžiu BEETA), skaitydama „Akvanautus” prisiminiau kultinės grupės „The Doors” dainą „Break On Through (To the Other Side) ”. „Akvanautai” – vizionieriškas, kinematografiškas, fantasmagorinių vizijų kupinas rinkinys, bandantis prasiskverbti į anapusinę realybę, lyg šaižus Jim Morrison vokalas. Knygoje „Apollo” Ernestas Noreika bandė prasiskverbti į kosmologines gelmes pasitelkdamas astronominius įvaizdžius, o „Akvanautuose” autorius renkasi okeanologinius simbolius – vandenyno, nardymo, užtvindyto miesto. Skaitydama jaučiausi, lyg žiūrėčiau distopinį Terry Gilliam filmą „Brazilija” ar Ridley Scott „Bėgantį skustuvo ašmenimis”. Autorius priartėja prie egzistencinės problematikos – klausiama, kaip autentiškai egzistuoti vartotojiškame pasaulyje, užtildyti „vidinį riaumojimą” (p.86), nepasiduoti naikinančiai laiko tėkmei. Lyriniam subjektui svarbu pažinti transcendentinę būties pusę – nyrama į pasąmonės gelmes, nepažintus kraštovaizdžius, niūrų vandenyno dugną. Šios patirtys priešpriešinamos kasdienybės rutinai, darbui ir pasyviam egzistavimui: „keliuosi iš inercijos dirbu iš inercijos / neprisimenu vardo iš inercijos” (p.36). Skirtingai nei mano minėtuose filmuose, „Akvanautuose” nėra klasikinio antiherojaus: eilėraščio žmogus ilgisi artumo (pvz: eilėraštyje „ilgėtis”), poetizuoja romantinius santykius (pvz: eilėraštyje „naktiniai”), pabrėžia „mažų dalykų” (p.59) – „jonvabalio šviečiančio pakelėje” (p.59) ar „bet kokių kitų banalybių” (p.59) svarbą. Tuo pačiu, vertindamas autentiškumą ir nuoširdumą, lyrinis subjektas bjaurisi simuliakrinėmis vartotojiškos visuomenės realybės manipuliacijomis – eilėraštyje „judėjimai” tai įtaigiai atskleidžiama „reklamų švieslenčių” (p. 82), „sudaužytų šviestuvų” (p.82), „spalvoto tikrovės žurnalo” (p.82) bei „klonuotų kūnų fasadų” (p.83) įvaizdžiais. Akcentuojami ir vėlyvojo kapitalizmo simboliai – eilėraščiuose išnyra „didieji prekybcentriai” (p.79), ironiškai pasirašomos „pelningos sutartys / su ugnikalnių bei asteroidų brendais” (p. 86), namų kiemuose ima veistis „pitbuliai ir paauksuoti rolls – royce’ ai” (p.82). Norėdamas išsivaduoti iš pragmatinės visuomenės primetamų elgesio normų, lyrinis subjektas kontenpliatyviai trokšta „pamatyti kas slepiasi po vandeniu” (p.20), perprasti egzistencijos pirmapradiškumą, vitališką „instinktą išgyventi” (p.20), pasipriešinti pavargusiam „visatos lėlininkui” (p.28). Skaitydama „Akvanautus” vis prisimindavau ir „Apollo”: kaip pastebi Deividas Varanius abiejuose rinkiniuose „įcentrinama tam tikra erdvė, suteikianti eilėraščiams bendrą semantinį lauką. Joje abstrakčiais tyrinėjimais bandoma perkonstruoti sąmonę ir regimojo pasaulio vaizdinį”^[1]. Nors poetas iškeitė astronomo skafandrą į naro kostiumą, vietomis nepavyko išvengti kartojimosi ir monotonijos.

II.

Pristatydamas „Epoché“ poetas Nerijus Cibulskas atkreipė dėmesį į filosofo Edmund Husserl sukurtą fenomenologinę sąvoką „epoché“. Ji apibrėžiama kaip „suskliautimas ar susilaikymas nuo išankstinių prielaidų ir objektyvizuojančių teiginių fenomenų atžvilgiu”^[2]. Filosofas Mintautas Gutauskas aprašydamas fenomenologį metodą teigia, jog „svarbiausias Husserlio fenomenologijos motyvas yra transcendentalinis klausimas: kaip galimas pažinimas apskritai?”^[3]. Aprašant žmogaus sąmonės turinius, „Epoché“ nagrinėjamas esminis epistemologijos klausimas: kaip mes pažįstame ir suvokiame pasaulį? Nagrinėjamas atminties, prisiminimų, laiko praeinamumas bei fragmentiškumas. Atmintis lyginama su „žmona, stovinčia už nugaros / ir sukiojančią pirštą / prie smilkinio” (p.18), atsigręžiama į nostalgiškus vaikystės prisiminimus, sąmonė prilyginama „milžiniškam duomenų inkliuzui” (p.19). Intuityvus pasaulio suvokimas priešpriešinamas moksliniam – „žinau, kad vieną akimirką kažkas nuo lentos didele kempine švariai / nuvalys kreida užrašytas lygtis ir formules, pakvies mus prieiti, mokytis / rašyti savaip (p.20). Kaip ir Marcel Proust romanų cikle „Prarasto laiko beieškant”, „Epoché“ kreipiamas dėmesys į subtilius pojūčius, pasiduodama vaizduotės galiai, estetiškumui. Popietė prilyginama „gelsvam ikrui, kurio šiltomis sienelėmis slydo pirštai” (p.7), vienatvė – „kaului / skersai kūno įstrigusiai lanksčiai ašakai”, ramybė – „visad benamė” (p.30). Literatūros kritikė Neringa Butnoriūtė įvardino Nerijaus Cibulsko poeziją „introverto citadele”^[4]. Ir iš ties „Epoché“ daug dėmesio skiriama savianalizei, vidiniams konfliktams, pasąmoniniams vaizdiniams, melancholijai. Rodos, išoriniame poeto pasaulyje „nieko baisaus nenutinka” (p.11), daugiausiai susitelkiama į vidinius išgyvenimus. Skaitydama „Epoché“ prisiminiau ir vokiečių filosofo Martin Heidegger sąvoką Gerede – „kasdienybės šnekalai”^[5]. Eilėraštyje „Kriauklė” poetas aprašo susitikimą su seserimi. Atskleidžiamas vidinis konfliktas – lyrinis subjektas jaučia prieštaringus ir paradoksalius jausmus – „turėčiau apkabinti savo mažąją vaikystės priešę” (p. 12), bet tuo pačiu, šie jausmai yra neišsakomi ir užpildomi Gerede – „bet kalbam apie akcijas, kurortą, apie jau pūvančias šilauoges. / Ir tarp mūsų tik tie vos kvėpuojančių žuvų blyksniai, / tiktai stovinčio vandens laikrodis” (p. 12). Lyrinis subjektas „vis labiau traukiasi į stangrų gynybos gniutulą” (p. 41), o atsaku į išorinį pasaulį tampa tyla – „kartą bičiulis paklausė kas yra / tavo balsas / ar jau suradai jį / ilgai tylėjau / tai ir buvo mano balsas” (p.44).

Kalbėdamas apie „Epoché“, viename interviu Nerijus Cibulskas teigė: „rašyti eilėraštį – tai bandyti suskliausti aplink tave esantį pasaulį. Mane neramina tik faktas, ar tai yra įmanoma”^[6]. Autoriui pavyko suskliausti savo vidinį mikropasaulį, perteikiant jį fragmentiškomis nuotrupomis. „Epoché“ – savitas ir autentiškas rinkinys, kuriame kasdienybė, fantazija ir buitis persipina su įmantriomis magišką realizmą primenančiomis metaforomis, geliančiu vienatvės jausmu ir impresiškumu.

1. https://literaturairmenas.lt/literatura/deividas-varanius-poetinis-turizmas-nuo-astronautu-iki-akvanautu
2. http://www.satenai.lt/2022/12/23/poezija-ir-skliaustai-receptas-vis-dar-galioja/
3. https://www.fsf.vu.lt/dokumentai/FI/Gutauskas_Fenomenologija_Seminaru_uzduotys.pdf
4. https://www.zurnalasmetai.lt/?p=20080
5. https://www.zurnalasmetai.lt/?p=3304
6. https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/poetas-nerijus-cibulskas-mano-pirmieji-nedrasus-eilerasciai-darniai-ejo-greta-repo-muzikos-286-1972344