Garsi lenkų poetė, Nobelio premijos laureatė W. Szymborska ne kartą žavėjosi legendine džiazo dainininke Ella Fitzgerald. Šilkinis atlikėjos balsas skambėjo net poetės laidotuvių metu, o paklausta kodėl ją taip žavi dainininke, atsakė: „Ellos dainavimas mane sutaiko su gyvenimu ir tiesiog guodžia”^[1]. Skaitydama dvikalbę Tomo Venclovos sudarytą ir verstą eilėraščių rinktinę „33 eilėraščiai. 33 wiersze” svarsčiau, jog mano santykis su W. Szymborskos kūryba yra panašus į poetės santykį su Ella Fitzgerald. Naudodama siurrealistinį humorą, kandų sąmojį, lakonišką ir taupią leksiką, neliteratūrinių žanrų elementus, poetė meistriškai narsto absurdiškus gyvenimo paradoksus, atkreipdama dėmesį į istorijos cikliškumą, brutalumą ir tragizmą. „33 eilėraščiai. 33 wiersze” – išskirtinė ir įvairiapusiška knyga, atskleidžianti kontrastingą ir humanistinę W. Szymborskos poetinę kūrybą.

I.

„kurią pusę palaikai?”

Eilėraštyje „Bado stovykla prie Jaslo” poetė rašo: „istorija suapvalina griaučius ligi nulio” (p. 23). Nemažoje dalyje eilėraščių fiksuojamas istoriškumas – atkreipiamas dėmesys į tragiškus istorinius įvykius, karinius konfliktus, empatiškai bandoma įsijausti į aukų būvį. Filosofas Paulis Ricœuras, apmąstydamas istorijos prigimtį, pabrėžė jos neįmanomybę būti objektyvia, teigdamas, jog „istorija iš tiesų yra netikslumo karalija”^[2]. Tai problemiškai atsiskleidžia ir W. Szymborskos poezijoje. Eilėraštyje „Atlantida”, atkurdama legendą apie paskandintą salą ir spekuliuodama jos galimą egzistavimą, poetė ironiškai klausia: „kas tai įrodys?” (p.17). Eilėraštyje „Vietnamas” atskleidžiamos Vietnamo ir JAV karinio konflikto pasekmės. Aprašomas karo siaubas iš „mažojo žmogaus” perspektyvos: „kurią pusę palaikai? – Nežinau / Dabar karas, reikia rinktis. – Nežinau” (p. 47), ir toliau – „Ar tavo kaimas tebėra? – Nežinau./Ar tai tavo vaikai? – Taip”. (p.47). Poetė, kaip ir lyrinis subjektas, nepalaiko jokios „pusės”: vengiama politiškumo, nepalaikomos politinės ideologijos, doktrinos. Gilinamasi į prieštaringą blogio prigimtį, bandant suprasti moralines ir etines jo atsiradimo priežastis. Eilėraštyje „Pirmoji Hilerio fotografija” būsimas fiureris vaizduojamas vaikystėje. Nekaltas „mažylis su palaidine” (p. 71) tapsiantis vienu iš žiauriausių diktatorių žmonijos istorijoje, eilėraštyje užfiksuotas, kaip nekensmingas „pupulis, angeliukas, lėliukas, spindulėlis” (p.71). W. Szymborskos sąmojis slepia karčią tiesą: būsimasis „pupulis” netrukus taps tuo, ką poetė aprašė eilėraštyje „Neapykanta” – „budelio motyvu/ viršum išniekintos aukos” (p.85).
Poetė atkreipia dėmesį ir į terorizmą. Eilėraštyje „Teroristas, jis žiūri” vaizduojamos keturios minutės. Autorė akcentuoja teroristo neišskiriamumą ir tikslų dvilypumą: teroristas, įsiliejęs į aplinką, žygiuoja gatvėmis, o nieko neįtariantys praeiviai nė neįsivaizduoja, kad tuoj mirs. „Laikas, kaip lėtai jis slenka” (p.61) – rašo autorė, lyg epitafiją būsimoms aukoms. Po kelių sekundžių – „bomba, ji sprogsta” (p.61). Prisimenami ir Rugsėjo 11 d. teroristiniai išpuoliai JAV. Eilėraštyje „Rugsėjo 11-osios fotografija” aprašomas kraupus paradoksas: autorė žvelgia į nuotrauką darytą prieš teroristinį išpuolį, kuriame aukos dar yra „sustabdytos gyvos” (p. 99) „su savuoju veidu ir gerai paslėptu krauju” (p.99). Žinodama tolimesnę įvykių seką, autorė skausmingai priduria: „tik dvi dovanas galiu jiems duoti / aprašyti tą skridimą / ir nepridurti paskutinio sakinio”. (p.99).

II.

8½

1996 m. atsiimdama Nobelio premiją W. Szymborska savo kalboje pabrėžė, jog „įkvėpimas gimsta iš nuolatinio teiginio: „Nežinau”^[3]. Skaitant poetės eilėraščius žavi tai, jog jai nieko nėra „savaime suprantamo”: autorė geba prakalbinti net akmenį, įsikūnyti į katiną, mirus jo šeimininkui, graikų pranašautoją Kasandrą ar iš Sodomos bėgančią Loto žmoną. Eilėraščio žmogui būdingas smalsumas, nuolatinis stebėjimasis pasauliu, gebėjimas įžvelgti prasmę pačiuose neįprasčiausiuose dalykuose – ar tai būtų akmuo, išgirstas anekdotas, Jan Vermeer paveikslas, ar grakštus Isadoros Duncan šokis. Pasitelkdama apgaulingą tiesmukumą, W. Szymborska, literatūrologo Mindaugo Kvietkausko žodžiais, geba „sujungti, atrodytų sunkiai suderinamus dalykus – filosofinę gelmę ir kandų humorą, intelektualumą ir paprastumą”^[4]. W. Szymborskos poetiniame pasaulyje griaunami stereotipai ir klišės, atsisakoma įmantrių poetinių metaforų, nusistovėjusių literatūrinių normų, elitizmo, nepaklūstama racionalumui ir logikai. Eilėraščiai primena nonsensą, padriką pokalbio nuotrupą, intelektualinę mįslę ar eksperimentinį žaidimą. W. Szymborskos humorui nėra tabu – ji šaiposi iš mirties ir laidotuvių ceremonijų, nuobodžių ir monotoniškų pokalbių, kvailumo, romantinių santykių. Skaitydama svarsčiau, jog W. Szymborskos šmaikščios siužetinės užuomazgos ir tragikomiškumas, susipynęs su siurrealistiniu vaizduotės šėlsmu, tiktų Federico Fellinio filmo scenarijui (ypač „Aštuoni su puse”). Neklydau – pasidomėjusi sužinojau, jog Federico Fellini buvo mylimiausias poetės režisierius.

III.

„praeivi, išsiimk iš krepšio elektronines smegenis / ir apie Šymborskos lemtį pamąstyk truputį”^[5]

„33 eilėraščiai. 33 wiersze” – unikali ir aktuali eilėraščių rinktinė. Derinant „Beethoveno įniršį”^[6], kritiškumą, jautrumą, komiškumą ir psichologinį gylį priartėjama prie egzistencinių klausimų – apmąstoma žmogaus buvimo paskirtis, aprašomas istorijos grėsmingumas ir katastrofiškumas. Nepaisant to, W. Szymborskos poezija nėra pesimistiška. Skaitytojui W. Szymborska atveria dualistinę grožio ir netikėtumų pripildytą gyvenimo pusę – žavimasi pasaulio neįprastumu, kerinčiais gamtos objektais, juokingais nutikimais ar Nyderlandų daile. „33 eilėraščiai. 33 wiersze” – neeilinė proga dar kartą susitikti su ekscentriškąja poete ir lėtai pasimėgauti eilėraščiais, apmąstant jos lemtį.

1. http://www.tekstai.lt/zurnalas-metai/120-nr-12-gruodis/313-b-jonukait-wisawa-szymborska-bties-poezija
2. https://www.gudija.lt/single-post/istorija-1-2
3. http://www.xn--altiniai-4wb.info/files/literatura/LH00/Vislava_%C5%A0imborska._Poetas_ir_pasaulis.LHZ401.pdf
4. http://www.šaltiniai.info/index/details/1492
5. Iki galo išlaikydama humoro giją, Šymborska yra pati sau parašiusi ir epitafiją: „Praeivi, išsiimk iš krepšio elektronines smegenis / ir apie Šymborskos lemtį pamąstyk truputį” (eil. „Antkapis“).
    http://www.xn--altiniai-4wb.info/index/details/1492
6. Nobelio literatūros premija poetė buvo apdovanota 1996 metais. Premijos komitetas ją įvardijo kaip „poezijos Mozartą“,  moterį, kuri sugebėjo suderinti kalbos eleganciją su „Beethoveno įniršiu“.
    https://www.15min.lt/kultura/naujiena/asmenybe/mire-poete-nobelio-premijos-laureate-wislawa-szymborska-285-193491